Dingęs Nacių Karo Grobis

Skaitymo laikas: 11 – 18 min.

Žlugus fašistinei Vokietijai, jos šeimininkai bandė paslėpti 7,5 mlrd. JAV dolerių vertės  kartu su tūkstančiais pagrobtų neįkainojamų šedevrų. Daug kas manė, kad šie turtai dingo visiems laikams, tačiau netikėtai dalis lobio buvo aptikta 1990 m. mažame Teksaso miestelyje.

naciu-lobiaiBombos išmestos! Liukai uždaryti! Nešdinamės iš čia po velnių!“ Tai buvo jauno JAV karinių oro pajėgų bombonešio lakūno žodžiai, ištarti 1945 m. vasario 3 d., kai 950 bombonešių numetė ant nacistinės Vokietijos sostinės Berlyno apie 2265 t sprogmenų. Šis pats didžiausias Antrojo pasaulinio karo bombardavimas nusinešė 2000 žmonių gyvybes, 1 200 00 žmonių liko be pastogės, o daugelis miesto rajonų buvo sulyginti su žeme. Nemažai svarbių vyriausybės pastatų (tarp jų ir Adolfo Hitlerio būstinė) buvo iki pamatų arba iš dalies sugriauti.

Tą lemtingą šeštadienį, kuris buvo darbo diena, 5000 monumentaliojo Reichsbanko (svarbiausio nacistų banko, pastatyto šimtmečio pradžioje) tarnautojų baimingai gūžėsi gilaus rūsio bunkeryje, kai į didingą pastatą vienas po kito rėžėsi dvidešimt vienas kovinis užtaisas. Per siaubingą antpuolį išgyveno visi Reichsbanko tarnautojai ir jo pasaulinio garso prezidentas dr. Waltheris Funkas. Bet nuniokojus karingosios nacijos finansinį nervų centrą ėmė dėtis keisti dalykai.

Jie pagimdė vieną labiausiai intriguojančių neatskleistų istorijos paslapčių. Sąjungininkų kariuomenei žygiuojant per Vokietiją, šalies turtas ta dingstimi buvo skubiai išgabentas į saugią vietą. Iš tikrųjų godūs pareigūnai, neatsispyrę pagundai nugvelbti milijonus, paslėpė aukso luitus ir pinigus taip puikiai, kad jų niekas negalėjo rasti.

Reichsbanko saugyklose buvo laikomos pagrindinės nacistinės Vokietijos aukso atsargos, kurių vertė (pagal šiandienos standartus) siekė apie 7,5 mlrd. JAV dolerių, įskaitant ir 1,5 mlrd. JAV dolerių vertės Italijos auksą.

Išslapstyti milijardai

Dr. Funkui pakako tik kartą žvilgtelėti į nuolaužas ir rusenančią ugnį. Jis tuojau pat nusprendė aukščiausius banko pareigūnus perkelti į kitus miestus, iš kurių šie toliau valdytų Reichsbanką, o auksą ir valiutų rezervus įsakė nugabenti į didžiulę kalio druskų kasyklą – 320 km į pietvakarius nuo sostinės.

naciu aukasAtokioje Kaiserodos kasykloje, nuo kurios iki artimiausio miesto buvo apie 50 km, auksą buvo galima paslėpti 800 m gylyje po žeme. Į jos požeminius koridorius, kurių bendras ilgis siekė 50 km, vedė penki atskiri įėjimai. Didžiuliam nacistų lobiui (apie 100 t aukso ir 1000 maišų popierinių markių) perkelti į slaptavietę reikėjo 13 traukinio vagonų.

Tačiau, nepraėjus nė septynioms savaitėms, į kasyklų sritį įžygiavo generolo George’o S. Pattono vadovaujama JAV trečioji armija. Ir nors per Velykas nebuvo įmanoma rasti pakankamai traukinių auksui išgabenti, Reichsbanko pareigūnai sugebėjo išsiųsti 450 maišų popierinių banknotų. Balandžio 4 d. atvyko amerikiečiai.

Dar po dviejų dienų pora karo policininkų, važiuodami kaimo keliu, sutiko dvi prancūzes persikėlėles ir, vykdydami įsakymą riboti civilių judėjimą, parvežė jas atgal į Merkerso miestą. Važiuojant per Kaiserodą, viena moteris pasakė: „Štai vieta, kur paslėpti aukso luitai”.

Balandžio 7 d. JAV kariuomenės pareigūnai nusileido liftu į 420 m gylyje druskų uolienoje iškirstą olą ir rado joje milijardą reichsmarkių, sukrautų į 550 krepšių. Išsprogdinę dinamitu aštunto kambario geležines duris, 45 m ilgio, 23 m pločio ir 4 m aukščio patalpoje jie aptiko daugiau kaip 7000 sunumeruotų krepšių. Slaptavietėje buvo 8527 aukso luitai, aukso monetų iš Prancūzijos, Šveicarijos ir Jungtinių Valstijų ir dar daug maišų su popieriniais pinigais.

Aukso ir sidabro plokštės, suplotos, kad jas būtų lengviau sandėliuoti, buvo supakuotos į dėžes ir lagaminus. Patalpoje gulėjo lagaminėliai su deimantais, perlais ir kitais brangakmeniais, atimtais iš koncentracijos stovyklų belaisvių, ir maišeliai, prikimšti auksinių dantų karūnėlių ir plombų. Ši slaptavietė, kurioje buvo ir pinigų iš Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Ispanijos ir Portugalijos, tuo metu buvo viena turtingiausių saugyklų pasaulyje. Šis lobis sudarė 93,17 proc. viso Vokietijos finansų rezervo fondo, sukaupto karo pabaigoje.

Tačiau tai buvo ne viskas. Kituose po žeme išsiraizgiusiuose tuneliuose tyrinėtojai rado 400 t meno dirbinių, tarp kurių buvo paveikslų iš penkiolikos Vokietijos muziejų ir brangių knygų iš Goethe’s kolekcijos Veimare. Saugant sustiprintai sargybai, kasyklose aptikti lobiai sukrauti į 11 750 konteinerių, kurie savo ruožtu sukrauti į 32 dešimties t keliamosios galios sunkvežimius ir nuvežti į Frankfurtą. Čia jie padėti į Reichsbanko filialo saugyklas. Nors kažkas paskleidė gandus, kad vienas konvojaus sunkvežimis dingo, vežant lobį nebuvo pamestas nė vienas aukso luitas ar meno kūrinys.

Dingęs lobis

Pasak Hitlerio propagandos šefo Josepho Goebbelso, nacijos lobiai į sąjungininkų rankas pateko dėl Funko „nusikalstamo nepareigingumo”, tačiau fiureris sutiko, kad likę rezervai būtų išvežti. Iš tikrųjų turtų išvežimo planą sukūrė Hitlerio asmeninės apsaugos pareigūnas, policijos komisaras Friedrichas Josefas Rauchas. Sekdamas gestapo pavyzdžiu (jis jau buvo pradėjęs slėpti savo auksą, brangakmenius, meno kūrinius ir popierinę valiutą kasyklose, ežeruose ir kitose slaptavietėse, išsimėčiusiose po pietinės Bavarijos ir šiaurinės Austrijos kalnus), pulkininkas Rauchas pasiūlė likusius aukso rezervų 6,83 proc. iš Reichsbanko išgabenti į Bavariją ir saugiai paslėpti. Šių aukso luitų ir monetų vertė šiandien tikriausiai siektų apie 150 mln. JAV dolerių.

pagrobtas naciu auksasPer kitus kelis mėnesius sąjungininkai bombarduodami sunaikino komunikacijas, o pavieniai pareigūnai savo machinacijomis taip supainiojo padėtį, kad jos niekas niekada taip ir nesugebėjo tinkamai paaiškinti. Valiutą pakrovė į du traukinių sąstatus, o aukso luitams ir monetoms gabenti paruošė sunkvežimių konvojų. Dėl žlungančios imperijos chaoso traukiniai į paskirties punktą, esantį už 800 km į pietus nuo Miuncheno, nuvažiavo per dvi savaites. Pakeliui dr. Funko kolega Hansas Alfredas von Rosenbergas-Lipinskis įsakė krepšius su popierine valiuta perkrauti į sunkvežimių konvojų.

Galiausiai pinigai, aukso monetos, aukso luitai ir užsienio valiuta buvo vežami sunkvežimais į mažą Bavarijos Alpių miestelį, o likęs turtas traukiniais gabenamas į Miuncheną. Rosenbergas-Lipinskis „dėl tam tikrų priežasčių” pasiliko vieną maišą su užsienio valiuta ir penkias mažas dėžutes. Jų tolesnis likimas nežinomas, tačiau, turint omenyje neišvengiamai artėjantį nacistinės Vokietijos žlugimą, šis banko pareigūnas veikiausiai taip nusprendė apsirūpinti patogiam gyvenimui ateityje.

Rosenbergo-Lipinskio pavyzdžiu sekė ir kiti. Turtų prikrauti sunkvežimiai važiavo per tankiu mišku apaugusius Karvendelio kalnus į pėstininkų pratybų poligoną. Kol susirūpinę pareigūnai ginčijosi, kaip patikimiau paslėpti nykstantį nacijos lobį, Reichsbanko tarnautojas Emilis Januszewskis pasiėmė du aukso luitus (šiandien jų vertė siektų apie pusę milijono dolerių). Kažkas juos aptiko, kai karininkų valgykloje nepavyko užkurti viryklės, nes luitai užblokavo dūmtraukį.

Demaskuotas senyvo amžiaus visų labai gerbiamas Januszewskis nusižudė. Dar iki atrandant šiuos luitus likęs auksas buvo užkastas nuo vandens apsaugotose duobėse netoli apleistos aukštikalnių trobelės, kuri buvo žinoma kaip miško namelis. Popierinė valiuta buvo sudėta į tris slaptavietes ir užkasta trijose skirtingose viršukalnėse. Vėliau abiem atgautais aukso luitais ir didele valiutos dalimi pavesta rūpintis Karlui Jacobui, vietiniam valdininkui. Nuo tada jų niekas daugiau nematė. Matyt, pagundai neatsispyrė ir keli kiti žemesnio rango nacistai ir aukšti karininkai, dalyvavę slepiant lobį.

Netrukus dr. Funkas kartu su kitais aukštais nacistų pareigūnais pateko į sąjungininkų nelaisvę, tačiau nė vienas jų neprisipažino žinąs, kur paslėpti dingę aukso rezervai. Galų gale JAV kariškiai atgavo dalį 14 mln. JAV dolerių vertės Reichsbanko aukso ir dalį 41 mln. JAV dolerių vertės Vokietijos aukso iš kitų vyriausybinių įstaigų, tačiau miško namelio lobio rasti nepavyko.

Ketverius metus Amerikos pareigūnai nėrėsi iš kailio siekdami išaiškinti šią paslaptį, bet galiausiai jie buvo priversti pranešti, kad be pėdsako dingo apie 3,5 mln. (šiandien ši suma siektų 46,5 mln.) JAV dolerių auksu ir apie 2 mln. (šiandien — 12 mln.) JAV dolerių popieriniais pinigais.

Nugalėtojų grobis

Ne tik vokiečiai pasinaudojo palankia proga pasisavinti po šalį išvežiotą auksą, grynuosius pinigus ir neįkainojamus meno kūrinius. Greta tokių pareigūnų kaip generolas Pattonas, kuris siekė, kad nacių turtas būtų perimtas sąžiningai, ir kuris pasakė, kad „nenori, jog kas nors kalbėtų, kad tas kalės vaikas Pattonas yra vagis“, JAV kariuomenėje knibždėte knibždėjo ilgapirščių. Pavyko išaiškinti apie 300 atvejų, kai vertingi meno kūriniai buvo nelegaliai išvežti į JAV. Nusikaltėlius persekiodavo ir sodindavo į kalėjimą arba gėdingai išvarydavo iš kariuomenės.

1990 m. pasaulį sukrėtė žinia, kad mažai žinomo mirusio karo veterano, gyvenusio Teksaso miestelyje, paveldėtojai siūlo pirkti vertingų meno kūrinių iš Vokietijos, tarp kurių yra ir didžiulės istorinės vertės viduramžių šedevras.

Žmonės pasakojo, kad iki savo mirties 1980 m. orchidėjų mėgėjas ir metalo dirbinių krautuvės savininkas Joe T. Meadoras saugojo suvyniojęs į paklodę neįkainojamą IX a. keturių evangelijų rankraštį, kurį dažnai rodydavo draugams ir giminaičiams savo gimtajame Vaitraito miestelyje, esančiame už 105 km į šiaurę nuo Dalaso. Įrištas į puošnius sidabruotus ir paauksuotus viršelius, išpuoštas ornamentais ir iliustracijomis 1100 metų senumo rankraštis buvo paimtas iš Kvedlinburgo bažnyčios Vokietijoje.

Vieną dieną jis buvo parduotas Šveicarijoje už „radėjo kainą” (kai kas ją būtų pavadinęs apvalia suma) — 3 mln. JAV dolerių.

Vakarų Vokietijos žemių kultūros fondo generalinis sekretorius pareiškė, kad „tai neabejotinai valstybės turtas”, kurio vertė siekia 30 mln. JAV dolerių ir kad šis rankraštis 600 metų senesnis už Gutenbergo bibliją. Rankraštis buvo padovanotas vienuolynui, įsikūrusiam viduramžių pilyje. Galimas daiktas, kad vienuolynui jį padovanojo imperatorius Otonas III ir jo sesuo Adelaidė, kuri buvo vienuolyno abatė.

Paaiškėjo, kad Meadoro rastame lobyje buvo ir 1513 m. rankraštis su ornamentuotu aukso ir sidabro įrišimu ir IX arba X a. relikvijoriumi, papuoštu auksu, sidabru ir brangakmeniais. Kiti kolekcijos dirbiniai buvo širdelės arba lėkštės pavidalo, tačiau pačiu vertingiausiu radiniu laikytas vyskupo galvos formos krištolinis flakonas. Manoma, kad į jį buvo įdėta Jėzaus motinos Marijos plaukų sruoga. Be to, čia buvo aukso ir sidabro krucifiksų, XII a. Henriko I šukos, daug kitų istoriniu ir religiniu požiūriais vertingų meno dirbinių.

Šie turtai buvo paimti iš Kvedlinburgo bažnyčios ir paslėpti saugoti kasyklų šachtoje, kai baigiantis Antrajam pasauliniam karui prie apylinkių priartėjo sąjungininkų kariuomenė. Pareigūnai nustatė, kad „lobis nesugadintas ir nieko netrūksta.” Tačiau, praėjus kelioms dienoms, nustatyta, kad kai kurie meno dirbiniai dingę. Nors buvo pradėtas tyrimas ir vis nauji ir nauji pranešimai segami į aplankus dar trejus metus, įkalčių rasti nepavyko. Tarp 1949 m., kai Vokietija buvo padalyta, ir 1989 m., kai krito Berlyno siena, bet koks bendravimas su Vakarais Rytų Vokietijoje buvo laikomas nusikaltimu, ir Bažnyčia negalėjo kreiptis dėl vagių persekiojimo.

Matyt, Meadoras paėmė šiuos dirbinius ir nugabeno laivu į Jungtines Valstijas. Taip jam pavyko įvykdyti vieną didžiausių XX a. meno kūrinių vagysčių.

Meadorui mirus ir jo palikuonims pradėjus pardavinėti Kvedlinburgo bažnyčiai priklausiusius meno kūrinius, JAV institucijos, tokios kaip Vidaus mokesčių tarnyba (VMT) ir FTB, pradėjo tyrimą. Po kelių mėnesių trukusių teisinių manevrų Meadoro turto paveldėtojai sutiko atsisakyti viso lobio už 2,75 mln. JAV dolerių, 1 mln. dolerių daugiau negu pirmasis įnašas, kurį jie jau buvo gavę už evangelijas. Nors Vokietijos vyriausybė nusprendė, kad klausimas draugiškai išspręstas, dauguma piliečių jį kritikavo.

Pavogtas Europos meninis palikimas

Netrukus po to, kai sąjungininkai aptiko Kaiserodos kasykloje paslėptą lobį, čia apsilankė ir jų vyriausiasis vadas Dwightas Eisenhoweris kartu su keturiais jam pavaldžiais generolais, tarp kurių buvo ir George’as Pattonas. Prisimindamas pirmąjį įspūdį, kurį jam padarė neįkainojami tapybos kūriniai, šis tiesmuko būdo kariškis vėliau rašė: „Paveikslai, kuriuos aš pamačiau, mano galva, buvo verti dviejų su puse dolerio. Panašių kūrinių galima pamatyti daugelyje Amerikos užkandinių”. Kiti liudytojai kolekciją, kurioje buvo Renoiro, Titiano, Raphaelio, Rembrandto, Dūrerio, Van Dycko ir Manėt (viršuje) šedevrų, įvertino kur kas palankiau. Paveikslus nustelbė garsusis 3000 metų Egipto valdovės Nefertitės biustas.

Nacių karo vadai valdė didžiules meno kolekcijas, atimtas iš privačių asmenų ir pagrobtas iš pavergtų kraštų muziejų. Daugybė šių kūrinių pražuvo karo liepsnose, bet didžiulėmis muziejų tarnautojų, paskirtų dirbti kartu su JAV valstybės ir gynybos departamentu, pastangomis nemažai jų sugrąžinta teisėtiems savininkams.

Nukariautų valstybių meno kūriniai grobiami nuo seniausių laikų. Tai tema, kurią rasime Asirijos, Egipto, Graikijos ir Romos žygių analuose bei Napoleono kampanijų ir Didžiosios Britanijos kolonijinių nukariavimų aprašymuose. Karingieji romėnai, pavyzdžiui, pagrobė iš Persijos miesto Persepolio įspūdingus raudonojo porfyro piliorius, kurie yra Sv. Sofijos mečetėje Stambule. Įžymieji keturi žirgai, kurie puikavosi ant Sv. Marko katedros Venecijoje ir vėliau buvo nuimti siekiant apsaugoti juos nuo smogo poveikio, buvo karo grobis, atvežtas iš Konstantinopolio.

1907 m. Hagos konvencija dėl sausumos karo įstatymų suteikė leidimą „gelbėti meno kūrinius iš visų karo zonų“, bet nacistiniai grobuonys parodė dar didesnį išradingumą, prisigrobdami milijonus dolerių kainavusių meno kūrinių iš pavergtų kraštų. Kai kurie jų buvo eksponuoti Vokietijos muziejuose, bet dauguma kūrinių pateko į slaptus sandėlius arba atsidūrė prašmatniuose prabangą mėgstančių Hitlerio aplinkos žmonių namuose.

Kartu su specialiomis konfiskavimo grupėmis veikė itin efektyvus Vaizduojamojo meno skyrius, kuriam priklausė 350 bibliotekininkų, archyvarų ir meno istorikų. Jų užduotis buvo registruoti ir kataloguoti neįkainojamą karo grobį, paruošti jį saugiam gabenimui ir, prasidėjus Trečiojo reicho žlugimui, patikimai paslėpti. Pasak daugumos ekspertų, visai įmanoma, kad daugelis dingusių meno kūrinių taip niekada ir nebus surasti, nes nemažai dokumentų su nurodytomis slaptavietėmis, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, buvo sunaikinta arba pamesta.

Gintaro kambarys

gintaro kambarys

gintaro kambarys

Iki šiol nežinomas garsiojo „carų gintaro kambario” likimas. Šį kambarį Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas 1716 m. padovanojo savo sąjungininkui Petrui Didžiajam. Rusijos carą pribloškė „žodžiais nenusakoma spindinti kambario puošyba“. Petras Didysis šį prašmatnų kambarį įsakė įrengti rūmuose netoli Sankt Peterburgo ir pavertė jį ištaiginga pokylių sale, papildęs ją dvidešimt keturiais veidrodžiais ir perlamutru inkrustuotomis grindimis.

Prasidėjus Vokietijos invazijai į Rusiją per Antrąjį pasaulinį karą, vokiečiai atsiėmė šią dovaną ir išsivežė į Karaliaučiaus pilį, kur kambarį rekonstravo. Kurį laiką jis buvo viešai rodomas, bet netrukus vokiečiai kambarį supakavo į dėžes, kurias sukrovė pilies rūsiuose. 1944 m. balandį britų bombonešiai miestą subombardavo.

Pasibaigus karui, subombarduotos pilies rūsiuose šio unikalaus lobio jau nebebuvo. Sklido gandai, kad naciai skubiai išgabeno dėžes su gintaro kambariu laivu, kurį nuskandino sovietų povandeninis laivas. Galiausiai 1959 m. buvo gauti duomenys, kad kambarys paslėptas druskos kasyklose. Tačiau kai prie tariamos slaptavietės atvyko tyrinėtojai, įvyko paslaptingas sprogimas ir kasyklą šachtą užliejęs vanduo privertė nutraukti paieškas.

PrastaiPuiku (2 votes, average: 10.00 out of 10)
Loading...
  1. , , ,

Jūsų komentaras:

Your email address will not be published. Required fields are marked *




Patarimų Archyvas
© 2009-2018 ValdoPatarimai.lt Visos teisės saugomos.
Pateiktą informaciją draudžiama kopijuoti ir skelbti kitose svetainėse.
Privacy policy