Titanikas – Nepaskandinamas Laivas

Trijų futbolo aikščių ilgio, 11 namo aukštų aukščio milžiniškas keleivinis laineris „ Titanikas “ buvo laikomas nepaskandinamu, tačiau vienas vienintelis ledkalnis nugramzdino jį į jūros dugną vos po penkių dienų išplaukus iš Anglijos į pirmąjį reisą. Ar šimtai žmonių žuvo dėl aplaidumo?

Pats Dievas negalėtų nuskandinti šio laivo“, — gyrėsi laivybos bendrovei „Baltoji žvaigždė“ priklausančio 46 tūkstančius tonų sveriančio prabangiai įrengto vandenynų lainerio „Titanikas“ – didžiausio pasaulyje laivo – komandos nariai. 1912 metų balandžio 10-ąją visas pasaulis sulaikęs kvėpavimą laikraščiuose skaitė apie milžinišką prašmatnų laivą, iš Sautemptono Anglijoje išplaukusį į Niujorką. Jame buvo 891 komandos narys ir 1316 keleivių. Kai kurie buvo nepaprastai turtingi; maždaug 700 keleivių buvo imigrantai ir keliavo ketvirtąja klase; ir visi buvo įsitikinę, kad jų kelionė per klastingąjį Šiaurės Atlantą bus be jokių rūpesčių. Įspūdingas laivas, padalytas į 16 sandarių skyrių, buvo didžiausias to meto technikos laimėjimas. Su turkiškomis pirtimis ir plačiomis verandomis, apstatytomis vazoninėmis palmėmis, puikiais valgomaisiais ir geriausiu plaukiojančiu orkestru „Titanikas“ buvo atskira planeta, atspari vėjo ir bangų smūgiams.

Titanikas skęsta 1912 m. balandžio 15d. rytą.

Balandžio 15-ąją du surenkami plaustai ir 15 gelbėjimo valčių plūduriavo tarp ledkalnių banguotame ir lediniame Atlanto vandenyne. Pusiau sušalę, sukaustyti šoko išsigelbėjusieji vargiai galėjo patikėti, kad didžiulis „Titanikas“ per naktį pradingo visam laikui. Tarp nuolaužų, plaukiojančių dideliame plote, veidu į viršų plūduriavo šimtai apdaužytų lavonų, kai kurie jų buvo sudarkyti neatpažįstamai. Pasak vieno liudininko, jie atrodė kaip būriai kirų, besisupančių ant bangų. Buvo daug moterų, kietai spaudžiančių mirties glėbyje savo kūdikius. Pirmasis pasaulyje „nenuskandinamas“ laivas per kelias valandas dingo po vandeniu susidūręs su nuo seno žinomu neatsargių jūrininkų priešu- tyliu nepermaldaujamu ledkalniu.

Nepaisė įspėjimų

Tykią mėnesėtą balandžio 14-osios naktį „Titanikas“ slydo 22 mazgų greičiu; dabar plaukiant per tas sritis, kuriose galima tikėtis ledkalnių, laikomasi kitokios tvarkos. Tuomet iki to šalto sekmadienio ryto 9-os valandos iš kitų laivų, plaukiančių į Šiaurės Ameriką tuo pačiu maršrutu — vadinamuoju Niūfaundlendo keliu, buvo gauti mažiausiai šeši įspėjimai apie ledkalnius.

Titaniko kapitonas E.J. Smith’as nuskendo kartu su savo laivu.

Garlaivio „Caronia“ radistas pirmasis įspėjo „Titaniko“ kapitoną E. J. Smith’ą ir šis patvirtino gavęs pranešimą. Ankstyvą popietę „Titaniko“ radistas perdavė Smith’ui ypatingą laivo „Baltic“ įspėjimą: „Šiandien 4l°51’ šiaurės platumoje ir 49°52’ vakarų ilgumoje yra ledkalnių ir daugybė ledo plotų.“ Kapitonas pranešimą padavė J. Bruce’ui Ismay, „Baltosios žvaigždės“ bendrovės atsakingajam direktoriui, šis jį perskaitė ir nieko nesakęs įsidėjo į kišenę. Mažiausiai du kartus žinutes atsiuntė „California“. „Trys didžiuliai ledkalniai“, – toks buvo pirmasis laivo radisto įspėjimas. „Klausyk, žmogau, — radiograma pranešė jis vakare, būdamas už 19 mylių, – mes esme apsupti ledų.“ Suirzęs Jackas Phillipsas jam atsakė: „Nepradėk. Nutilk. Tu užgoži mano signalus. Aš dirbu Cape Race dažniu.“

Radistas buvo atsakingas — tai šiandien visiškai neįtikėtina- už visus plaukiant gautus prabangaus lainerio radijo pranešimus. Iš Cape Race radisto Niufaundlende Phillipsas buvo gavęs žinučių, skirtų svarbiems keleiviams, plaukiantiems jo laivu. Jo pareiga buvo pirmiausia jomis ir pasirūpinti. Iš tikrųjų Phillipsas ir kiti radistai buvo telegrafo bendrovės „British Marconi Company“ darbuotojai ir nepriklausė „Baltajai žvaigždei“, jie nebuvo tiesiogiai pavaldūs „Titaniko“ kapitonui.

21 valandą 40 minučių „Mesaba“ pranešė: „Nuo 42° iki 4l°25’ šiaurės platumos ir nuo 49° iki 50°30’ vakarų ilgumos mačiau daugybę didžiulių ledų sangrūdų ir ledkalnių, taip pat ištisus ledynus.“ Jeigu „Titaniko“ komanda gavo šį pranešimą, — apie tai iki šiol diskutuojama, – jie akimirksniu turėjo suprasti, kad pavojingi ledkalniai yra tiesiai priešais lainerį. Stebėtojai, neaprūpinti netgi žiūronais, buvo įspėti, kad su ledais galima susidurti bet kada po 21 valandos 30 minučių, tačiau visą vakarą jų nebuvo pastebėta.

Tačiau vienas požymis kėlė nerimą. Vandens temperatūra per keletą valandų staigiai nukrito: nuo daugiau kaip 6°C iki truputį žemiau nulio, o tai šiauriniuose vandenyse visuomet rodo, kad netoli yra ledkalnių. Tačiau „Titanikas“ nesumažino greičio, nepasuko į pietus — niekaip nesistengė išvengti pavojingos zonos, į kurią įplaukė.

Truputį krestelėjo

Maždaug 22-ą valandą po vakarienės keletas antrosios klasės keleivių susirinko pagiedoti tradicinio jūrininkų himno: „O išgirsk mus, mes Tau meldžiamės už tuos, kurie jūroje.“ 23 valandą 40 minučių stebėtojas Frederickas Fleetas staiga pamatė nedidelį tamsų daiktą, tamsesnį negu juodas nakties vanduo, per kurį jie plaukė. Jis greitai didėjo. Skubiai tris kartus paskambinęs stiebo varpu, jis pranešė įgulai: „Ledkalnis tiesiai prieš mus.“ Pirmasis šturmanas Williamas Murdochas tuoj pat įsakė variklių skyriui įjungti atbulinį bėgį ir šūktelėjo vyriausiajam vairininkui Robertui Hichensui: „Staigiai ant dešinio borto!“ To meto jūrininkų žargonu tai reiškė pasukti laivagalį stipriai į dešinę, kad pirmagalys pasisuktų į kairę.

Prašmatnūs Laiptai A aukšto fojė rodo, kokios prabangios buvo „ Titaniko “ konstrukcijos ir įranga.

Plaukdamas daugiau kaip 22 mazgų greičiu ir išstumdamas apie 66 tūkstančius tonų vandens, „Titanikas“ negalėjo staigiai sulėtinti greičio. Kai galų gale didžiulis laineris pradėjo suktis nuo artėjančio ledkalnio, apimtas siaubo Fleetas su palengvėjimu atsikvėpė, tačiau džiaugtis buvo dar per anksti. Ledkalnis dešiniojo laivo borto apačioje pramušė 90 metrų skersmens skylę ir ant denio pasipylė ledai. Šaltas jūros vanduo pradėjo veržtis į 6-ąją katilinę, prieš užsitrenkiant sandarioms durims, kūrikas Frederikas Barrettas vos spėjo prasmukti į gretimą 5-ąjį skyrių.

Tačiau keletui keleivių, pajutusių susidūrimą, tai buvo panašu į lengvą krestelėjimą. Vienas aukštuomenės atstovas jį apibūdino taip: „Tarsi koks milžiniškas pirštas būtų perbraukęs per laivo šoną.“ Kitai moteriai susidūrimo garsas buvo panašus į plėšiamo kartūno. Kai kurie pirmosios klasės keleiviai pašoko nuo patogių odinių krėslų rūkomajame, kad pamatytų ledkalnį, kuris, užkliudęs laivą, iškilo virš viršutinio denio. Tačiau jie nė neketino dėl susidūrimo jaudintis, o juo labiau skelbti aliarmo.

Tačiau komanda žinojo daugiau. Kapitonas Smith’as pasitarė su vyriausiuoju lainerio konstruktoriumi Thomas’u Andrewsu. Skubiai nusileidę į triumą, jie pamatė, kad penki skyriai jau apsemti. Andrevvsas apskaičiavo, kad nenuskandinamas „Titanikas“ ant vandens laikysis „valandą su puse. Galbūt dvi. Bet ne ilgiau“.

Per mažai valčių

Maždaug 25 minutės po vidurnakčio, po, atrodytų, nesmarkaus susidūrimo, komandai buvo liepta paruošti 16 gelbėjimosi valčių ir 4 sudedamuosius plaustus. Iš viso jie galėjo išlaikyti 1178 žmones — maždaug tūkstančiu mažiau, negu buvo keleivių ir komandos narių, o jie jau pradėjo būriuotis ant denio. Ironiška, kad pagal reikalavimus laive turėjo būti valčių tik 962 keleiviams gabenti, nes nebuvo atsižvelgta į tokio didelio lainerio konstrukciją. Žinoma, niekas rimtai nesvarstė galimybės, kad iš geriausio „Baltosios žvaigždės“ laivo kada nors reikės evakuotis. Ne visos laivo valtys buvo aprūpintos signalinėmis raketomis, maistu, indais su šviežiu vandeniu ir apsaugos diržais.

Aplink tvyrojo chaosas, nes keleiviai nebuvo apmokyti, kaip lipti į valtis, ir nebuvo suskirstyti. Norėdamas šiek tiek nuraminti žmones, kapelmeisteris Wallace’as Henry Hartley liepė groti regtaimo stiliaus muziką, tačiau kai 24 valandą 45 minutės nakties į dangų iššovė pirmoji signalinė raketa, paaiškėjo baisi tiesa.

„ California “ neatsiliepė

Skęsdamas „ Titanikas“ perlūžo į dvi dalis; dešinėje ant vandenyno matyti suirę du trečdaliai korpuso.

Vos prieš keletą savaičių tarptautinė konferencija Berlyne buvo patvirtinusi naujus nelaimės signalus, arba SOS, kuriuos ir siuntė išsigandęs radistas Phillipsas. Likusi ledų srityje „California“ buvo vos už 10 mylių ir kai kurie įgulos nariai pietryčiuose matė blyksinčias šviesas. Tačiau jie nežinojo, kad tai „Titanikas“ ir kad laineris pateko į bėdą. Išvargęs, o galbūt suirzęs radistas išjungė savo radiją po šiurkščių Phillipso žodžių. Jis jau kietai miegojo, kai „Titanikas“ meldė toje srityje esančių laivų pagalbos.

Vienu metu po vidurnakčio pusiau tuščio keleivinio lainerio „Carpathia“ radistas nusprendė paklausti „Titaniko“ apie kai kurias iš Cape Race gautas žinutes. „CQD SOS, — išgirdo išsigandęs radistas. — Atvykite tuoj pat. Mes susidūrėme su ledkalniu.“ Už daugiau kaip keturių valandų (arba 58 jūrmylių) kelio esanti „Carpathia“ visu greičiu nuskubėjo į pagalbą. Laivo mašinistai variklių skyriuje neleistinai užsuko saugos sklendes, todėl laivo greitis nuo įprastos 14 mazgų ribos padidėjo iki 17 mazgų. Ir vis dėlto jis negalėjo atplaukti anksčiau kaip maždaug dvi valandos po manomo „Titaniko“ paskendimo.

Tuo tarpu „California“ matė „Titaniko“ šaunamas nelaimės raketas, tačiau kapitonas Stanley Lordas nepažadino miegančio savo radisto, nes jis jau buvo dirbęs be pertraukos 15 valandų. Lordas pasiuntė signalus Morzės abėcėle neatpažintam laivui, tačiau atsakymo negavo. Kaip vėliau buvo nustatyta, dreifuojanti „California“ galėjo atplaukti prie „Titaniko“ maždaug tuo metu, kai jis skendo.

„Nešvaistykite laiko!“

Kai buvo įsakyta evakuotis, Johnas Jakobas Astoras tik pasišaipė: „Čia mes esame saugesni negu mažoje valtelėje.“ Kai viena aukštuomenės dama jam pritarė, supykęs komandos narys jiems sušukęs: „Nešvaistykite laiko! Nuveskite ją per prievartą.“ Pamažu buvo nustota priešintis, juokeliai nurimo ir keleiviai gavo liūdną užduotį lipti į valtis. Vyrai stojiškai laukė ant denio, kol moterys ir vaikai pasitrauks iš netvirtai atrodančio laivo. Per sumaištį pirmoji valtis, kurioje galėjo tilpti 65 žmonės, buvo nuleista į vandenį tik su 28 keleiviais. Kita, galėjusi paimti 40, nuleista tik su 12 žmonių.

Ponia Isidora Straus, buvusio Kongreso nario ir „Macy“ generalinio direktoriaus žmona, atsisakė eiti su kitomis moterimis. „Aš visuomet lieku su savo vyru, – ištarė ji atsigręždama į jį. – Kur eisi tu, ten eisiu ir aš.“ Astoras padėjo jaunai žmonai įlipti į vieną pustuštę valtį ir atsitraukė. Jo kūną vėliau rado jūroje tarp kitų. Kai laivas smarkiai pasviro ant kairiojo borto ir denis pakrypo labai stačiai, milijonierius Benjaminas Guggenheimas persirengė vakarine eilute, sakydamas esąs pasirengęs nuskęsti kaip džentelmenas. „Nė viena moteris nepaliks šio laivo manydama, kad Benas Guggenheimas bailys“, — pridūrė jis.

Kai atrodė, kad moterų ir vaikų laive nebeliko, Ismay, padėjęs išsigelbėti kitiems, maždaug 1-ą valandą 40 minučių įlipo į vieną iš paskutinių valčių. „Baltosios žvaigždės“ bendrovės atsakingąjį direktorių spauda viešai pasmerks, kad jis paliko laivą, nors ten buvo dar daug žmonių. 2-ą valandą 15 minučių, kai turėjo būti nuleisti du paskutiniai surenkamieji plaustai, „Titanikas“ pakrypo ir jais nebebuvo įmanoma pasinaudoti. Pamiršti ketvirtosios klasės keleiviai, tarp jų moterys ir vaikai, iš apatinio sektoriaus bėgo į viršų pažiūrėti, kas gi atsitiko. Niekas jų neįspėjo, ir daugelis laivui skęstant buvo likę apačioje.

Laive buvo likę apie 1600 keleivių. Nors vėliau buvo sukurta legenda, kad orkestras ėmęs groti „Arčiau, mano Dieve, prie Tavęs“, iš tikrųjų paskutinis kūrinys buvo episkopalinis himnas „Ruduo“:

Dieve gailestingas ir užjaučiantis,
Pažvelk į mano skausmą;
Išgirsk liūdną sudaužytą sielą,
Puolančią po Tavo kojomis.
Išlaikyk mane banguojančioje jūroje…

Daugiau kaip 1500 žuvusiųjų

Kai žinia apie tragediją buvo išspausdinta, keleivių ir komandos narių draugai bei giminaičiai puolė ieškoti informacijos „Baltosios žvaigždės“ bendrovės biure Sautemptone. Balandžio 19-ąją pirmosios iš atminimo pamaldų buvo laikomos Sv. Pauliaus katedroje Londone.

Laivagalis vis labiau stojosi piestu, ten būriavosi keletas šimtų žmonių. 2-ą valandą 18 minučių „Titanikas“ atsistojo visiškai vertikaliai. Tada su siaubingu trenksmu nugriuvo kaminas, garsiosios sandarios pertvaros lūžo, ir viskas, kas buvo nepririšta ant denio, – įrenginiai, likę keleiviai ir komandos nariai, -nuslydo į vandenį, kurio temperatūra buvo keturi laipsniai žemiau nulio. Vienas išsigelbėjęs vėliau prisimins „siaubingus daugiau kaip tūkstančio žmonių mirties klyksmus, aimanas, dar gyvųjų, apimtų siaubo, spiegimą ir baisų skęstančiųjų merdėjimą“. Neįtikėtina, tačiau netoliese plaukiantys kūrikai buvo nuplikyti, kai dėl sprogimo ledinis vanduo užvirė.

2-ą valandą 20 minučių, pasviręs 70 laipsnių kampu, pasmerktas laineris slydo po vandeniu ir grimzdamas maždaug 20 mazgų greičiu lūžo į dvi dalis. Siūbuojantis sudužęs laivas pasiekė didžiulę povandeninę upę, tai yra srovę, tekančią 2,4 kilometro nuo paviršiaus. Maždaug 2-ą valandą 30 minučių abi laivo dalys atsirėmė į vandenyno dugną 4 kilometrų gylyje, o jų nuolaužos išsibarstė per kilometrą aplinkui. Sudužę griaučiai gulėjo slegiami 500 kilogramų į kvadratinį centimetrą slėgio, palaidoti maždaug 560 kilometrų į pietryčius nuo Niūfaundlendo. „Titanikas“ išdidžiai skrodė vandenyną 4 paras, 17 valandų ir 30 minučių.

Maždaug po trijų su puse valandų, apie 6-ą valandą, pirmadienį, balandžio 15-ąją, „California“ pagaliau išgirdo tragišką žinią ir nuskubėjo į skendimo vietą. Iki 8-os valandos 50 minučių „California“ surinko visus likusius gyvuosius ir nuplaukė į Niujorką. Kai „California“ atplaukė, kapitonas maždaug valandą ieškojo kūnų, tačiau, beveik neįtikėtina, vėliau jis pranešė, kad nieko nerado. Tik po savaitės laivas „MacKay-Bennett“ toje vietoje rado 306 kūnus.

Tik 705 žmonės – mažiau negu trečdalis keleivių ir komandos narių – išsigelbėjo per katastrofą. Tarp jų buvo 338 vyrai, maždaug 20 procentų visų buvusių, ir 316 moterų, maždaug 74 procentai keliavusių. Išgelbėtas 51 vaikas. Neišsigelbėjo nei kapitonas Smith’as, nei radistas Jackas Phillipsas.

Praėjus maždaug trims ketvirčiams amžiaus po katastrofos, „Titanikas“ pagaliau buvo rastas. 1985 metų rugsėjo 1-ąją, maždaug pirmą valandą, automobilio dydžio povandeninis laivas „Argo“ galingais šviesos blyksniais ir modernia videoįranga pradėjo fotografuoti vandenyno dugną. Amerikos ekspedicijos, kuriai vadovavo jūrų geologas Robertas Ballardas, tvirtas, į rogutes panašus laivas 4 kilometrų gylyje maždaug 560 kilometrų į pietryčius nuo Niufaundlendo rado vieną iš 29 „Titaniko“ katilų. Vėliau ekspedicija aptiko dvi didžiulio laivo puses, gulinčias 1970 pėdų viena nuo kitos. Ballardas, pirmasis 1971 metais pasiūlęs ieškoti nuskendusio lainerio, jautėsi „tarsi archeologas, atidaręs faraono kapavietę“.

Po metų kita ekspedicija galėjo nufotografuoti nuolaužas dar detaliau, su kai kuriais legendiniais stebėtinai gerai išsilaikiusiais prabangos daiktais, -krištoliniais sietynais, porcelianinėmis kriauklėmis ir klozetais, vyno buteliais ir švarių indų eilėmis (viršuje). Per paskutinę 1986 metų ekspediciją ant laivagalio buvo prikalta atminimo lentelė. Ballardas, manęs, kad būtų nepagarbu bandyti iškelti mirusį laivą, išreikalavo, kad JAV Kongresas paskelbtų tą vietą po vandeniu paminklu aukoms ir uždraustų bet kurią laivo dalį „keisti, ardyti ar iškelti“.

PrastaiPuiku (2 votes, average: 10.00 out of 10)
Loading...

Jūsų komentaras:

Your email address will not be published. Required fields are marked *




Patarimų Archyvas
© 2009-2021 ValdoPatarimai.lt Visos teisės saugomos.
Pateiktą informaciją draudžiama kopijuoti ir skelbti kitose svetainėse.
Privacy policy