Kalėdų Senelis

Ar žinote, iš kur atvažiuoja Kalėdų Senis? Iš tolimos šalies! „Geležies ratais, diržų botagais”, „vaško kumelaite kanapine uodegaite”, — taip, rodos, vienoje Kalėdų dainoje dainuojama. Kartais Kalėda pasirodo įsikinkęs šyvą žirgą. Jis važiuoja per žemus klonius, per aukštus kalnus — tarsi latvių dievas ar Saulė.

Iš tiesų Kalėdų Senio vežimo ratai panašūs į deivės Saulės ratus — tai geležiniai, moliniai, tai ąžuoliniai, net auksiniai! Todėl manoma, kad Kalėda — soliarinės prigimties mitinė būtybė. Juk Kalėdos — žiemos atogrąžos šventė, vadinasi, prasideda naujas metas, kai ilgėja dienos, o Saulė įsidega švaria, tyra ugnimi, kai viskas bunda, atgimsta, kas kad speigai braškina tvoras…
Tačiau svarbiausia, kad Kalėdų Senis atveža dovanų! Ir lanko namus, dalindamas derlių, laimę, turtą bei viltį, kad naujieji metai bus geresni, sėkmingesni.

Senovės lietuviai žinojo, kad Kalėdų diedo dovanos sudėtos jo terboje, pilnoje magiškos galios paveikti žmonių namus bei likimus. Be to, suprato, kad į tą Kalėdos terbą ir patiems derėtų ką nors įdėti. Todėl kai antrąją šventės dieną pakiemiais pasipildavo kalėdotojų būriai, vykdavo visuotinis pasikeitimas dovanomis.

Mat dovana — savotiška auka. O dovanojimas — kosmogoninio ritualo aktas. Net ir senovės Indijoje tikėta, kad keitimasis dovanomis Naujųjų metų išvakarėse turėtų stimuliuoti kuriamąsias kosmoso jėgas. Taip pat svarbu per Kalėdas vienas kitą sveikinti bei ko nors linkėti, nes šventės dieną ištarti žodžiai yra magiški, veikia kaip užkalbėjimas, kuris būtinai išsipildys. Šventės laikas — šventas laikas, amžinas laikas, o graži dovana primena pradžią ir pabaigą, gyvenimą ir mirtį. Šiuo metu atnaujinama sandora su dievais, sutvirtinami ryšiai tarp žmonių, mirusiųjų ir dievų pasaulių.

Tad gali būti, kad Kalėdų Senis ne tik svetys iš tolimos šalies, bet ir sudievintas prosenis, aplankąs ir laiminąs gyvųjų pasaulį.

O gal tai kalėdojantis žynys, sveikinimais ir giesmėmis užkalbantis būsimą derlių?
Įdomu, kad viena kalėdinė giesmė mini ne tik Kalėdą, bet ir Kalėdienę, sudarančius dievų porą, savo nepaprastomis antgamtinėmis savybėmis veikiančius žemės derlumą. Taigi lietuviai Kalėdų Seniui suteikia žmogišką pavidalą, tuo tarpu rusai ir baltarusiai mini kalėdą-kiaulę (lietuviai taip pat gerbė kiaules ir per Kalėdas valgė kiaulieną).

Na, o kai Kalėdų dieną visi laukdavę dovanų ir gerų žodžių, kaime pasirodydavęs Kalėdų “dadusiu” persirengęs vyras. Paprastai jis vilkėdavo baltais išvirkščiais kailiniais, perjuostais rankšluosčiu, dėvėdavo aukštą balto avikailio kepurę, prisitaisydavo lininę barzdą, ant nugaros — kuprą, pasiimdavo didelį krepšį, šakotą lazdą ir kiekvienam sutiktam sakydavo: “Vesiu avinėlius. Pridurk švykštą”. Sutiktasis kibdavo Kalėdai į skvernus ir jau abu ieškodavę kito „pretendento” į „avinėlių” būrį. Taip susidarydavo nemažas kalėdotojų būrys, triukšmingai vaikęs piktas dvasias ir lankęs žmones.

Iš trobos į trobą ėjo Kalėdų Senis ir taip prisistatydavo: „Aš — Kalėda. Atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, riestainiais sninga. Nešu terbą pilną skarbų — laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti. Mergaitėms nešu prausylų ir baltų bielylų, kad būtų gražios”.

Įėjęs vidun semdavo iš krepšio įvairių javų mišinio ir berdavo krikštasuolėn, mat lietuvių buvo tikima, jog ten gyvenančios namų dvasios, o Kalėdų Senio grūdai — joms skirta auka. Tuomet namiškiams tardavęs sveikinimo bei linkėjimo žodžius, o vaikus apdalindavęs riešutais (riešutai ir lazdynas lietuviams — šventi, į juos niekada netrenkia Perkūnas).

Pasakyti Kalėdų Senio žodžiai — mirusiųjų palaiminti ir palinkėti, todėl būtina atlyginti už sveikinimus vaišėmis ir dovanomis, — tokia jau jų išsipildymo sąlyga.
Dažnai su Kalėdų Seniu lankosi ir įvairūs persirengėliai — meškos, čigonai, arkliai bei kitos 1 kaukės. Šiuose karnavaliniuose išdykavimuose slypi senoji persirenginėjimo prasmė — pasislėpti po kauke — tai apsisaugoti nuo demonų: demonai apgaunami, o juos pamėgdžiojantys žmonės įgyja antgamtinės galios.

Taigi — Kalėdos! Beje, kodėl “kalėdos”? Šis žodis žinomas slavams, romėnams, graikams, albanams ir siejamas su romėnų „calare” (iššaukti), „calendae” (pirmoji mėnesio diena), „kalendoriumi”. Jis aiškinamas ir kaip žodžių „kolo” (ratas”) ir „Lada” (dievybė) junginys, kildinamas iš daiktavardžio „kaladė”. Tačiau įdomu šį žodį palyginti su veiksmažodžiu „kalėti” (nugožti, nusmelkti, nuvarginti, apsilpti) ar panašią reikšmę turinčiu žodžiu „kalti” (daryti plonesnį, ploninti). Tuomet ir pagoniškosios Kalėdos iškyla kaip visuotinį nuovargį ir „nusikalimo” metą žyminti šventė. Juk ir mes, būdami pavargę, taip dažnai teištariame „nusikaliau”…
Išeitų, kad mūsų protėviai Kalėdas pasitikdavę nuoilsio nuotaikomis, o kieminėjantis Kalėdų „dadulis”, taip primenantis elgetą, buvęs tų nuotaikų nešėjas?

Ir nors dabar Kalėdų šventę gaubia džiaugsmo ir prakartėlėjė užgimusios laimės atmosfera, smagu, kad po tyrą ir purų vaikystės prisiminimų sniegą vėl braido pralinksmėjęs Kalėdų Senelis…



Svetainėje sukaupta daugiau nei 1000 patarimų. Ieškokite patarimų apie:

Susiję įrašai:

1. Kalėdų Senelis
2. Kalėdos. Viskas apie Kalėdas
3. 15 Naujų Nemokamų Kalėdinių Darbalaukio Fonų
4. Valentino Diena
5. Top 10 Kalėdiniai Filmai
6. Kalėdinės eglutės. Kokią pasirinkti?

Bjauriausi gyvūnai pasaulyje Žmogus nugriovė savo namą
Paslaptingi namai