RAGANŲ DUONA

Skaitymo laikas: 2 – 2 min.

Bee Antena!Žinojo mūsų senoliai ir bičių nuodus. Kartais duodavo bitėms skaudžias vietas sugilti, kartais ir apygrynių nuodų gaudavo-, bitėms duodavo milu apsuktą ranką gilti, o tą milą tuoj žąsies ar kiškio taukuose virdavo.

Ne tik pačias bites buvo tiksliai įsižiūrėję, bet ir pastebėję, kad bitininkai negali būti gyvatininkais, o gyvatininkai bitininkais, nes tokie įgilti greitai miršta. Ir tai bandyta prietaringai aiškinti, esą, bitė – Dievo, gyvatė – velnio tvarinys. Iš tiesų, nuodai itin didina jautrumą vieni kitiems. Verta tai prisiminti, kai vaistinėje pasirenkame tepalus nuo reumato ar neuralgijos. Jei gyvatė kada kirto, verčiau nesisukinėkime apie avilius, atsargiai ir medų ragaukime. Jei bitės buvo sugilusios, basi ar menkai teapsiavę į gyvatynus nelįskime…

Ne tik viduramžiais, bet ir XIX a., net XX a. pradžioje, viešiau ar slapčiau nesunku būdavo gauti meilės reikaluose labai pravarčios raganų duonos. Visokių raganų buvo, bet be bičių duonos nė viena neapsiėjo. Netenka abejoti, kad šią ypatybę žinojo ir mūsų bitininkai, žinojo, kad kartais reikia po žirnio grūdo dydžio gabalėlį kokiam neiškepėliui duoti, bet žinojo, kad gali, ypač senam, ir „galvon mušti”…

Bičių duoną mūsų liaudies medicina vartojo vočių tvinkinimui. Tvarsčiams tai tikrai nebloga priemonė – stipriai dirgina ne tik cheminės medžiagos, bet ir mechaninė žiedadulkių struktūra.
(pagal dr. Eugeniją Šimkūnaitę)

PrastaiPuiku (No Ratings Yet)
Loading...

Jūsų komentaras:

Your email address will not be published. Required fields are marked *




Patarimų Archyvas
© 2009-2018 ValdoPatarimai.lt Visos teisės saugomos.
Pateiktą informaciją draudžiama kopijuoti ir skelbti kitose svetainėse.
Privacy policy