Kas Nutiko Londono Taueryje 1483 m.? Karališkos Paslaptys

Nepraėjus nė mėnesiui po to, kai buvo pasodintas į Anglijos sostą, dvylikametis Eduardas V įžengė į Londono Tauerį. Vėliau čia buvo atvesdintas ir jo brolis. Jie niekada neišėjo iš Tauerio ir jų dingimo paslaptis iki šiol neišaiškinta.

1483 m. balandžio 9 d. staiga mirė ką tik keturiasdešimt vienerių metų sulaukęs Anglijos karalius Eduardas IV. Jo vyresniajam sūnui ir įpėdiniui buvo dvylika metų, todėl savo testamente Eduardas karalystės regentu buvo paskelbęs jaunesnįjį brolį Glosteršyro hercogą Ričardą.

Londono Taueris — daugelio piktadarysčių vieta. Tikriausiai čia buvo nugalabyti ir abu princai.

Beveik 30 metų Britų salas alino pilietinis karas tarp Plantagenetų dinastijos Jorkų, kurių herbas buvo baltoji rožė, atšakos ir Lankasterių, kurie savo simboliu buvo pasirinkę raudonąją rožę, atšakos. Ši permaininga tarpusavio kova vėliau buvo pavadinta Rožių karu. Būdamas Jorkų šalininku, Eduardas IV paskelbė tris anksčiau viešpatavusius Lankasterių valdovus uzurpatoriais, tačiau jo valdžia jokiu būdu nebuvo saugi ir jis tikriausiai žinojo, kad jaunojo sosto įpėdinio Velso princo Eduardo laukia dar daug išbandymų.

Tarnaudamas broliui Eduardui IV, Ričardas pasirodė esąs lojalus ir sumanus karys, o Velso princui jis buvo davęs ištikimybės priesaiką. Dabar jis skubėjo perimti karalystės, kurios centre buvo valdžios vakuumas, vairą. Balandžio 29 d. Ričardas pasisiūlė lydėti jaunąjį Eduardą į Londoną, suėmė berniuko dėdę iš motinos pusės, kuris buvo atsakingas už šalį, ir toliau lydėjo savo sūnėną iki sostinės. Eduardą V turėjo vainikuoti gegužės ketvirtąją, tačiau ceremoniją perkėlė į birželio 22 d., nes busimasis karalius buvo apgyvendintas karališkuose apartamentuose Londono Taueryje.

Įtardama, kad svainis rezga kažką negera, Eduardo IV našlė Elžbieta Vudvil su savo jaunesniuoju sūnumi ir dukterimis prisiglaudė Vestminsterio vienuolyne. Birželio viduryje regentui pavyko įkalbėti Elžbietą atiduoti jam devynerių metų Jorko hercogą Ričardą. Jis įtikinėjo motiną, kad jaunasis karalius Taueryje nuobodžiauja, nes neturi žaidimų draugo.

Princas Edvardas V su princu Ričardu

Kai sekmadienį turėjo vykti vainikavimas, Eduardo V teisė į įpėdinystę buvo užginčyta. Kembridžo teologijos daktaras Ralphas Shaa sakė pamokslą prie Sv. Pauliaus katedros Londone, per kurį pareiškė abejojęs įpėdinystės teise. Teologijos daktaras Shaa tvirtino, kad teisiniu požiūriu Eduardas IV, vesdamas Elžbietą Vudvil, jau buvo susižiedavęs, todėl pagal tuomečius įstatymus jo santuoka negalioja ir jo vaikai (taip pat ir pretenduojantis į sostą sūnus) yra pavainikiai. Po dviejų dienų vienas pačių ištikimiausių regento šalininkų tą patį pakartojo ir grupei įtakingiausių londoniečių. Savo nuogąstavimus jis baigė aimana: „Vargas karalystei, kurios karalius – vaikas”.

Kiek pasispyriojęs, birželio 26 d. Glosteršyro hercogas priėmė karūną ir buvo paskelbtas Ričardu III. Berniuko viešpatavimui, kuris truko mažiau nei tris mėnesius, atėjo galas.

Kaltinamasis: Ričardas III

Karalius Ričardas III

Per visą liepą nevainikuotas Eduardas V (dabar paniekinamai pravardžiuojamas Eduardu bastardu) kartkartėmis pasirodydavo Tauerio kieme, kur žaisdavo kartu su broliu. Tačiau netrukus, anot vieno įvykius mačiusio amžininko, abu berniukai buvo perkelti į pačius atokiausius Tauerio kambarius ir vis rečiau pasirodydavo iš už grotuotų langų, „kol galiausiai išvis nustojo rodytis”.

1483 m. rudenį pasklido gandai, kad abu princai buvo nužudyti Taueryje. Bet kas tai padarė? 1484 m. sausį Prancūzijos kancleris atkreipė visų dėmesį į tai, kad ir nepilnametis gali pretenduoti į karaliaus sostą— Prancūzijos karaliui Karoliui VIII buvo tik 14 metų. Jis autoritetingai pareiškė, kad Eduardo IV abu sūnus nužudė jų dėdė, ir karūna atiteko žmogžudžiui.

Šią dramą Shakespeare’as parašė 1590 m., viešpataujant karalienei Elžbietai I, todėl nenuostabu, kad jis papasakojo istoriją, palankią Elžbietos seneliui, pirmajam Tiudorų dinastijos karaliui Henrikui VII. Jis pavaizdavo Ričardą klastingu uzurpatoriumi, kuris nedvejodamas įsako vienam savo pakalikų nužudyti mirtinus priešus, „kurie drumsčia miegą ir ramybę”, omeny turėdamas „anuos bastrius, kur Taueryje sėdi”. Po šio darbo Ričardas šaltakraujiškai nusprendė pasipiršti mažųjų princų vyresniajai seseriai, kurios ranka jau buvo pažadėta jo varžovui Henrikui Tiudorui. Nedidelį fizinį trūkumą (vienas Ričardo petys buvo šiek tiek aukštesnis už kitą) Shakespeare’as padidino kelis kartus ir pavertė Ričardą apgailėtinu kupriumi arba, anot jo trokštamos sužadėtinės, „įkūnyta šlykštybe”. Paskutinėje dramos scenoje po Bozverto mūšio Henrikas Tiudoras sako: „Pastipo kruvinas šuva… taika ilgam sugrįžo mūsų žemėn”

O Elžbieta Vudvil sudarė sąjungą su Ričardo priešais ir pasiūlė savo vyresniajai dukteriai ištekėti už Lankasterių pretendento Henriko Tiudoro. 1485 m. rugpjūtį Ričardas III stojo į mūšį su Henriku Tiudoru Bozverto lauke. Lemiamu mūšio momentu vienas karaliaus šalininkų perbėgo į Henriko pusę, ir Ričardas buvo nužudytas. Perbėgėlis paėmė nukauto karaliaus karūną ir uždėjo ją Henrikui VII ant galvos. Rožių karai baigėsi. Viešpataujant Tiudorų dinastijai, Anglijos galia neregėtai išaugo.

Ričardą III kamavo gandai, kad jis nužudė jaunuosius princus, o Henriko VII gyvenimą apkartino istorijos, jog abu berniukai yra gyvi ir pretenduoja į sostą. Galiausiai sukurta istorija, kad, Ričardui įsakius, berniukai buvo uždusinti po plunksnų pagalvėmis ir palaidoti po laiptų aikštelės akmenimis Taueryje.

Atpirkimo ožiu tapo kažkoks seras Jamesas Tyrellas, 1502 m. gegužę nuteistas myriop už „neapibrėžtą išdavystę”. Tik vėliau paskelbta, kad, prieš pat nukertant jam galvą, Tyrellas prisipažino nužudęs abu princus. Šis pasakojimas netrukus pateko į istorijos knygas, o 1534 m. seras Thomas More’as parašė Ričardo III biografiją, kuria naudojosi Shakespeare’as rašydamas dramą „Ričardas III”.

Pavėlavusios laidotuvės

1674 m., prabėgus beveik 200 metų po tariamos žmogžudystės, po viena Londono Tauerio siena buvo aptikta medinė dėžė su dviejų vaikų griaučiais. Nusprendus, kad tai nužudytų princų palaikai, kaulai palaidoti Vestminsterio vienuolyne.

1933 m. griaučiai perduoti ištirti medicinos ekspertams. Jie priėjo išvadą, kad tai berniukų, kuriems buvo tiek pat metų kaip Eduardui V ir jo broliui, kai jie dingo, griaučiai. Mirties priežasties nustatyti nepavyko, tačiau vyresniojo berniuko žandikaulis buvo sužalotas.

Paskutinis princus lankė Londono Taueryje karaliaus dvaro gydytojas. Jis turėjo numalšinti Eduardui V danties skausmą. Gydytojas tvirtino, kad jaunasis karalius kasdien meldėsi ir atgailavo, nes buvo įsitikinęs, kad žvelgia mirčiai į akis. „O, kad mano dėdė dar leistų man pagyventi, nors aš ir prarandu savo karalystę”, — ištarė jis.

Shakespeare’o piktadarys

Nors Ričardo III viešpatavimas Anglijoje buvo vienas pačių trumpiausių, karaliaus asmenybę yra interpretavusios beveik visos vėlesnės mokslininkų kartos, vaizdavusios jį kaip herojų arba kaip luošą nenaudėlį. XX a. buvo įkurta draugijų Ričardo III vardui reabilituoti. Tačiau prieš Williamo Shakespeare’o talentą jos yra bejėgės. Praėjus šimtmečiui, Ričardas III, kuris jau kartą buvo apkaltintas abiejų princų nužudymu, prisikėlė kaip neužmirštamas piktadarys vienoje Williamo Shakespeare’o ankstyvųjų tragedijų, istorinėje dramoje „Ričardas III”, ir tapo nemirtingu blogio simboliu.

PrastaiPuiku (No Ratings Yet)
Loading...

Jūsų komentaras:

Your email address will not be published. Required fields are marked *




Patarimų Archyvas
© 2009-2021 ValdoPatarimai.lt Visos teisės saugomos.
Pateiktą informaciją draudžiama kopijuoti ir skelbti kitose svetainėse.
Privacy policy