Amžiaus Skirtumas Tarp Vaikų
Daugiavaikė šeima tampa populiari. Tačiau kai atžalų yra net keletas, tėvams išties prireikia ne tik angeliškos kantrybės, bet ir išminties, kurios pavydėtų net tibetiečių vienuolis. Juk viena – auklėti pametinukus ir visai kas kita – vaikus, tarp kurių didelis amžiaus skirtumas.
Kol tėvai ginčijasi, koks laiko tarpas tarp nėštumų būtų idealus, psichologai ir medikai seniai susitarė – maždaug treji metai. Per tokį laiką moters organizmas atgauna jėgas po gimdymo, be to, ir mažylis ūgteli, sutvirtėja, tampa daugiau ar mažiau savarankiškas. Tačiau teorija tam ir yra teorija, kad skirtųsi nuo praktikos: toli gražu ne visos gimdo, atsižvelgdamos į pavyzdinius intervalus. Gerai tai ar blogai vaikams ir jų tėveliams?
Iki trejų metų
Jeigu amžiaus skirtumas minimalus, vaikai dažniausiai būna labai artimi. Ypač dvynukai – jie priprato vienas prie kito dar motinos įsčiose, tad vaikas patiria stiprų nerimą, kai šalia nėra brolio ar sesers (metams bėgant, kraujo šauksmas nė kiek nesusilpnėja, ir dauguma dvynių junta vienas kitą net per didelį atstumą). Kažką panašaus jaučia ir tie, kurių amžiaus skirtumas neviršija trejų metų. Juk mažyliai turi daug ką bendra: žaisliukus, interesus, problemas. Kuo mažesnis tarp vaikų amžiaus skirtumas, tuo mažesnis ir pavydas: metukų pypliui naujagimė sesutė – vien tik smalsumą žadinantis tyrinėjimų objektas, o ne konkurentė. Tiesa, jeigu tėvai padovanos sesutę trimečiam sūnui, situacija bus visiškai priešinga: mažius mamą laiko savo nuosavybe ir nėra nusiteikęs su kuo nors ja dalintis.
Sėkmės paslaptis. Nedidelis amžiaus skirtumas vaikams yra veikiau gėris (nepaisant pavydo ir įpročio apsikumščluoti tėvams už nugarų), o tėvams – tikras pragaras: su vienu mažyliu nelengva, o čia – du!
Pametinukų mamai mažai kas pavydi: kol vienas maitinamas krūtimi, antras taip ir taikosi įkišti pirštą į elektros lizdą ar išbandyti skalbiamųjų miltelių skonį. Kad neišsikraustytumėte iš proto, draskydamasi tarp dviejų atžalų, dalį buities darbų paskirkite vyrui, paprašykite močiutės pagalbos, o gal turite galimybę pasikviesti auklę?
Auklėdami pasistenkite išvengti labiausiai paplitusios klaidos – „vidurkio politikos”, kai vaikai pratinami prie bendro dienos režimo, bendrų žaidimų, bendro poilsio (dvynukai dažnai verčiami valgyti vieną ir tą patį maistą, vilkėti tokius pačius drabužius, žaisti tuos pačius žaidimus ir 1.1). Tai galima suprasti: tėvams taip elgtis yra paprasčiau, nei ieškoti individualaus bendravimo su kiekvienu vaiku. Tačiau ir dvyniai neretai turi skirtingų interesų. Todėl, jei vienas mėgsta piešti, o kitas – žaisti futbolą, nesistenkite jiems įpiršti šokių būrelio vien todėl, kad iš namų nužingsniuoti į jį galima vos per penkias minutes. Vystykite tuos polinkius, kuriuos turi jūsų vaikai.
Nuo trejų iki penkerių
Toks amžiaus skirtumas – irgi ne kliūtis glaudžiam bendravimui, nes vaikai turi bendrų interesų. Be to, vyresnieji, ypač mergaitės, neretai globoja jaunesniuosius: padeda mamai sūpuoti mažylį, maitinti jį iš buteliuko, vežioti vežimėlyje. Mažylis augdamas stengiasi būti viskuo panašus į vyresnį brolį ar seserį, todėl ir vystosi greičiau – anksčiau nei jo bendraamžiai pradeda prašytis ant puoduko, kalbėti, greičiau išmoksta valgyti šaukšteliu. Moteriai toks laiko tarpas tarp nėštumų – irgi geras: po pirmojo gimdymo ji jau būna atgavusi jėgas. Be to, vyresnįjį vaiką ji gali leisti į vaikų darželį, tad daugiau laiko liks pabendrauti su mažyliu. Ko gero, vienintelis trūkumas – profesinio augimo nebuvimas. Juk jeigu mama pradeda dirbti, kai pirmajam vaikui sukanka treji metai, ir netrukus vėl pastoja, apie karjerą galima tik pasvajoti.
Sėkmės paslaptis. Tėvams, auginantiems vaikus, kurių amžiaus skirtumas yra 3-5 metai, iškyla dvi problemos. Pirma ir pati svarbiausia – vaikiškas pavydas. Net jeigu brolis su seserimi dievina vienas kitą, jie vis tiek kovoja dėl tėvų meilės. Kad būtų palengvinta pavyduolių dalia, psichologai pataria elgtis pagal bendravimo vienu metu principą: paglostėte vieną vaiką – pamyluokite ir kitą, pažaidėte su vienu – suraskite laiko pažaisti ir su kitu.
Kita problema – suaugusiųjų susierzinimas dėl vyresniojo vaiko. Iki mažylio gimimo jūs nė pirštu jo nepalietėte, o dabar taip ir norisi plekštelėti chuliganui: tai jis kaip viesulas praskrieja pro jaunesniąją atžalą, kai ši mokosi vaikščioti, rankytėmis ramstydama sieną, tai bruka jai į lovytę purviną žaislinį sunkvežimį, tai atima kubelius… Jūsų sutrikimas -visiškai suprantamas, tačiaujuk pirmagimis – ne koks piktadarys: jis elgiasi taip pat, kaip ir kiti jo vienmečiai. Nerimaujate, kad vyresnėlis netyčia pastums mažylį? Nepalikite vaikų be priežiūros. Ir, užuot kiekvieną kartą kėlę balsą prieš ramybės drumstėją, geriau suprantamai paaiškinkite, kodėl jis yra neteisus ir kaip reikėtų elgtis.
Nuo penkerių iki aštuonerių
Tai gana didelis amžiaus skirtumas, todėl labai daug bendrų interesų ir pramogų vaikai, ko gero, neturės. Spręskite patys: šešių mėnesių mažylis mokosi sėdėti, o jo šešiametis brolis jau rengiasi eiti į pirmą klasę; metukų sulaukęs jaunėlis iš spalvotų ratukų mokosi suverti ant stiebo piramidę, o devynerių metų jo sesuo su draugėmis jau turi savo paslapčių. Tegul jūsų nebaugina išorinis susvetimėjimas – vaikai suartės vėliau, kai atsiras bendrų pokalbių temų ir problemų, susijusių su mokslu, šeima, darbu. Be to, esant tokiam metų skirtumui, greičiausiai pavyks išvengti vaikiško pavydo. Pavydas egzistuos, tačiau vyresnysis vaikas bus pajėgus su juo kovoti. Juk jis – priešingai nei trimetis mažylis -supras, kad mama nepasitraukia nuo naujagimio ne todėl, kad ji -„išdavikė”, o dėl to, kad kūdikis yra visai bejėgis, jį reikia maitinti, perrengti, guldyti miegoti.
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Amerikoje, 5-6 metų intervalas tarp nėštumų laikomas idealiu. Teigiama, kad moteris per tokį laiką spėja pailsėti po gimdymo ir… nuo varginančios mažylio priežiūros. Suprantama, šešiametis irgi reikalauja daug dėmesio, tačiau – sutikite – tai visgi lengviau, nei būti 24 va-andas per parą pririštai prie krūtimi maitinamo naujagimio. Juk pirmųjų klasių mokinukai jau gali nors šiek tiek savimi pasirūpinti. O vaikeliui iki penkerių metų reikia milžiniško tėvų dė-mesio (nepamirškite, kad vaikai dažniausiai serga būtent vaikų tarželyje), tad atsiradęs broliukas ar sesutė neišvengiamai pareikalaus motiniško rūpesčio liūto dalies.
Sėkmės paslaptis. Jeigu jaudinatės, kad vaikus sies nedaug bendrų interesų, pasistenkite sukurtí tarpusavio meilės ir pagaros vienas kitam pamatą. Kaip? labai paprastai. Nepaverskite vyresniojo vaiko aukle, įpareigo-kite jį parvesti mažylį iš vaikų darželio, valgydinti, keisti sauses. Jūsų pirmagimis pats yra vaikas, tad neatimkite iš jo vaikystės! Kitaip tąsymasis su jaunesniuoju broliu ar seserimi taps nekenčiama pareiga, nuo kurios bus stengiamasi visaip išsisukti.
Juk tai buvo jūsų sprendimas -susilaukti dar vieno palikuonio, tad ir prisiimkite atsakomybę. Kitas reikalas, jeigu vyresnėlis pats veržiasi pažaisti su mažyliu arba siūlo savo pagalbą. Tuomet, žinoma, nereikia tam prieštarauti. Tik nepamirškite padėkoti savo naujajai auklei ir nepiktnaudžiaukite jos pagalba. Kitaip tos iniciatyvos galite ir nebesulaukti.
Nuo aštuonerių ir daugiau
Daugelis nesupranta moterų, nutarusių susilaukti antrojo vaiko, praėjus 8,10 ar net 15 metų po pirmojo gimdymo. Tačiau brandi motinystė yra kitokia. Jau nekalbant apie tai, kad 30-40 metų žmonės, kaip sakoma, jau tvirtai stovi ant kojų. Be to, ir bemiegės naktys ištveriamos ramiau nei jaunystėje. Ir ne todėl, kad artintųsi senatvinė nemiga -tiesiog žinai, kad tai laikina. Vaikams didelis amžiaus skirtumas irgi ne visada blogai. Tiesa, bendrų žaidimų ir pramogų nėra, tačiau kiekvienas vaikas auklėjamas taip, tarsi jis būtų vienintelis. Jūs jau nemėginate vyresniojo interesų priderinti prie jaunėlio dienotvarkės ir atsižvelgiate į kiekvieno iš jų poreikius. Vaikai nebesivaržo vienas su kitu, jeigu jūs, žinoma, nepasineriate visa galva į rūpesčius dėl mažylio, palikę nuošalyje vyresnėlį.
Sėkmės paslaptis. Ko gero, jūsų pasaulis dabar susiaurėjo iki mažyčio knerkiančio ryšulėlio, su kuriuo bijote išsiskirti net pusvalandžiui.Tačiau atminkite, kad jūsų reikia ne tik mažyliui, bet ir jo vyresniajam broliui ar sesei. Juk paaugliai, kuriems pereinamasis amžius ir taip nėra rožėmis klotas, labai trokšta jūsų dėmesio ir meilės. Todėl dažniau bendraukite su savo pirmagimiu, klausinėdami apie visas jam ramybės neduodan-čias problemas, o gimus broliui arba seseriai pernelyg neapribokite jo gyvenimo. Tarkim, jeigu anksčiau jūsų pirmagimis turėjo galimybę bet kuriuo metu pasikviesti draugų ar garsiai klausytis muzikos, o dabar tai draudžiama, suraskite kompromisą: nupirkite jam geras ausines, kad galėtų klausytis mėgstamos muzikos, duokite pinigų nueiti į kiną su draugais.
Meilės – po lygiai
Tėvai, bendraudami su vaikais, dažnai daro klaidų. Žinoma, išvengti visų klaidų – neįmanoma, tačiau nedarykite bent jau pačių pavojingiausių.
■ Įprotis lyginti vaikus. Jeigu be paliovos vyresniajam kaip pavyzdį rodote jo jaunesnįjį brolį („Jis jaunesnis už tave, bet protingesnis”), nelaukite audringų broliškos meilės apraiškų iš pirmagimio.
■ Vaiko kritika. Ši tėvų klaida neretai eina greta su jau minėtąja. Atminkite: negalima kritikuoti vaiko asmenybės – tik jo poelgius! Užuot žeminę atžalą, paaiškinkite, kokie jo veiksmai jus taip erzina.
■ Atviras prielankumas vienam iš vaikų. Jeigu mama neslepia, kad myli jaunėlį labiau nei vyresnįjį vaiką arba atvirkščiai, nukentėjusioji šalis junta didelį dvasinį skausmą, sukeliantį depresiją ir neurozę. Tyrimai parodė, kad vaikai, kurių tėvai ne itin dosniai jiems dalijo glamones ir dėmesį, dažnai būna nelaimingi ir vedybiniame gyvenime. Pavyzdžiui, alkoholikų žmonos neretai jau nuo vystyklų būna įsisąmoninusios, kad jos -blogiausios iš visų. Ši nuostata trukdo joms bendrauti su savęs vertais partneriais.
■ Vaikiško pavydo ignoravimas. Pavydas tarp vaikų kyla beveik visada, tad tėvai turėtų pasistengti jį kuo labiau sumažinti. Pratinkite vaikus dalytis žaisliukais, saldainiais ir… jūsų dėmesiu. Tarkime, iš pradžių pakonstruokite su jaunesniuoju sūnumi, o paskui pažaiskite su vyresniuoju.Tuomet kiekvienas vaikas supras, kad reikia mokėti kantriai palaukti ir nusileisti kitam.
Tyrimai atskleidė, kad vaikų charakteriui turi įtakos ne tik paveldimumas, bet ir atėjimo į šį pasaulį eiliškumas.
Vyresnieji vaikai yra gimę būti lyderiai, kitaip tariant, jie – lyderiai ne savo valia, jaunesniems broliams ir seserims jie būna tarsi traukiantys vagonus garvežiai: turi paaiškinti žaidimo taisykles, linksminti, globoti. Pirmagimiai greičiau suauga. Jie – rimti atsakingi, gyvenime dažnai tampa puikūs vadovai.
Jaunesnieji – visų numylėtiniai ir lepūnėliai. Tėvai jiems kelia kur kas mažesnius reikalavimus nei vyresniesiems vaikams ir užmerkia akis prieš mažas jų išdaigas ir trūkumus. Mažieji mielai priima vyresniųjų pagalbą, o poreikis būti globojamiems dažnai išlieka visą gyvenimą.
Viduriniai vaikai – kandidatai į diplomatus. Jiems nuo vaikystės tenka balansuoti tarp dviejų ugnių: vyresniųjų užsispyrimo ir jaunėlių lepumo. Jie – kantrūs, supratingi, mokantys siekti tikslo, o tai ateityje juos paskatina siekti karjeros aukštumų. Tačiau vaikystėje„viduriniokas” neretai kenčia dėl suaugusiųjų nedėmesingumo, ir tai gali tapti jo savęs nuvertinimo priežastimi.